DRUSKOMANIJA 2024

Vilnius

Gegužės 24 d.

17:30 val.
Nacionalinė dailės galerija

Keturiasdešimt Druskomanijų: diskusija su festivalio kūrėjais

Seniausias ir amžinai jaunas šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ šiemet vyksta jau 40-tą kartą. Todėl klausytojų laukia tikras skanėstas – vienoje scenoje atsidurs net kelios kompozitorių kartos, užauginusios festivalį ir  užaugusio kartu su juo. Į retrospektyvų ir introspektyvų pokalbį ners buvę ir esami festivalio organizatoriai – vienas iš „Druskomanijos“ įkūrėjų Ričardas Kabelis, ilgametis druskomanas Mykolas Natalevičius, buvęs meno vadovas Edvardas Šumila bei šių metų vedlė Gintarė Valionytė. Pokalbio tėkmė žada nuvesti nuo festivalio ištakų prieš beveik keturis dešimtmečius iki dabarties ar net ateities, aptarti, kas buvo, kas yra ir kas bus „Druskomanija“ bei kokią vietą ji užima Lietuvos šiuolaikinės muzikos padangėje. Diskusiją moderuoja Kristupas Bubnelis.

19:00 val.
Nacionalinė dailės galerija

Jaunųjų kompozitorių premjeros: atlieka Šv. Kristoforo orkestras

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas), garsėjantis universalumu, profesionalumu, menine vaizduote, šiemet atidarys festivalio koncertų ciklą. 1998 m. maestro Donato Katkaus pradėtas ir tradicija tapęs renginys šįkart vyks Nacionalinėje dailės galerijoje, kur nuskambės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurantų darbai.

Kompozitoriai: Liepa Vozgirdaitė, Augustė Dūdaitė, Evaldas Alekna, Milda Venckutė

 

Liepa Vozgirdaitė. sotto voce

Kūrinyje preparuotam kontrabosui ir styginių orkestrui tyrinėjami įvairūs šio instrumento preparavimo bei garso išgavimo būdai, apsunkinantys galimybes – ar neleidžiantys – stygoms prabilti tradiciniais būdais.

 

Augustė Dūdaitė. Gėlėse, smėlyje ir debesyse

Iš netobulų detalių, pamirštų ir nebenaudojamų idėjų gimsta tai, kas bent trumpam patampa tikrove. Aplinka ne visada yra mums palanki ir puoselėjanti, bet ir dykumoje kartais išauga gėlės, net jei tai tėra miražas.

 

Evaldas Alekna. Love Song 

Solo violončelei, balsui ir kameriniam styginių orkestrui

Tai paprasta meilės daina. Apie paprastą jausmą. Kai lengva būti, kai nereikia daug sakyti. Kai žinai, kad tai niekur nedings. Kai širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės, bet tu tiesiog toliau būni. Tiesiog toliau nesakai nieko per daug. Viskas labai paprasta. Nors ir žinai, kad viskas nėra taip paprasta. Bet vis tiek – užsimerki, bandai tikėti stebuklais. Ir jie įvyksta. Paprastai.

 

I‘ve Been Thinking about Love Again

 

Those who live to have it and

those who live to give it.

 

Of course there are those for whom both are true,

but never in the same measure.

 

Those who have it to give are

like cardinals in the snow. So easy

and beautifully lit. Some

are rabbits. Hard to see

except for those who would prey upon them:

all that softness and quaking and blood.

 

Those who want it

cannot be satisfied. Eagle-eye and such talons,

any furred thing will do. So easy

to rip out a heart when it is throbbing so hard.

 

I wander out into the winter.

I know what I am.

 

Vievee Francis / 2022

 

Milda Venckutė. Liminal space

„Liminal Space“ (liet. „Liminali erdvė“) sąvoka apibrėžia pereinamąsias erdves į kitas būties terpes. Ji nepriklauso šiam pasauliui. Šaltas stiklo blizgesys, pasirodantys metalo žvilgesio žybsniai ir prašmėžuojantys šešėliai. Ore juntamas šnaresys, o muzikinę faktūrą lyg peiliai perskrodžia skausmingi dūriai. Taip kuriama nerimastinga atmosfera ir augantis nepatogumo jausmas bei sublimuojamos išgyventos vidinės būsenos.

Gegužės 25 d.

15:00 ir 21:00 val.
Menų spaustuvė

Renginys mokamas, bilietai netrukus

Erase for Prosperity? Audiovizualinis šokio spektaklis

Kaip veikia prisiminimai? Ką prisiminimai turi bendro su magnetine juosta? Kokius prisiminimus saugome, o kokius bandome ištrinti? Spektaklio komanda kels klausimus – koks yra santykis tarp žmogaus ir jo prisiminimų? Ar galima ištartus žodžius padalinti į tolimus prisiminimus, mažas daleles, jas dekonstruoti ir ištrinti?

Jacques Derrida teigė, kad žodžių prasmės visada neišvengiamai išsitrina. Pasak jo, reikšmės ir prasmės yra nepatikimos, nes pati kalba, perduodanti prasmę, nuolat kinta ir nyksta. Žodžiai ir garsai yra tokie patys laikini kaip ir aplinka, kurioje jie tūno. Iš tiesų, garsas, paleistas į pasaulį, lieka jame amžinai klajoti – atsimušdamas nuo vieno daikto į kitą, nuo šio – į dar kitą ir atgal, kol galų gale mūsų pačių prisiminimai kartu su ašaromis po truputį pasimiršta, ištrindami visus savo egzistavimo įrodymus ir netgi pačius mus.

Spektaklio metu skambėsianti muzika bus atliekama gyvai analoginiais sintezatoriais bei magnetinių juostų grotuvais. Ji buvo kuriama pagal magnetinės juostos veikimo principus.

Režisierė: Armanda Rudelytė

Kompozitorius ir atlikėjas: Ignas Šoliūnas

Šokėjai: Dominyka Markevičiūtė, Povilas Jurgaitis

Prodiusuoja: ,,Bloom Theory Theatre“

17:00 val.
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Renginys mokamas, bilietai netrukus

Performansų programa: Sound / Body / Ritual

„Druskomanija“ jubiliejinio festivalio proga kvietė siūlyti unikalius sumanymus, tokiu būdu siekdama susipažinti su muzikantų bendruomenės idėjomis, norais, poreikiais ir suteikti galimybę visa tai paversti realybe. Iš gausybės Lietuvos ir užsienio menininkų buvo atrinkti patys įdomiausi ir originaliausi darbai. Vakaro pasirodymus vienija tarpdiscipliniškumas, garso tyrinėjimai ir svarbiausia – kūno plastika ir judesys, įsukantys į „Kompozitorių šokių“ valsą.

Jeremio Biziuk. Sound of Tales in Bells

Jeremio Biziuko „Sound of Tales in Bells“ yra performatyvi kompozicija, apjungianti menininko susidomėjimą dėvimų drabužių panaudojimu ir garso kartojimu. Viso performanso metu apsirengęs rankų darbo kostiumu ir naudodamas prie jo pritvirtintus varpelius, jis kuria išskirtinius garsovaizdžius. Vienintelė garsinė medžiaga yra varpelių skambesys, kuris pasirodymo metu yra moduliuojamas ir pamažu suformuoja pasikartojančio veiksmo akustinį kūrinį. Apribodamas savo kompozicijas šiais principais menininkas kuria performansą, tuo pat metu tiriantį tekstūras ir garsinėje, ir vaizdinėje kalbose.

Jeremis Biziukas yra lenkų kilmės menininkas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Hagoje, Nyderlanduose. 2022 m. čia baigė bakalauro studijas ir nuo to laiko dirba kaip profesionalus menininkas.

Gyvo garso įrašai, automatiniai garso generatoriai, įmantri apranga, tekstūros ir kūno imersija – visa tai yra principai, kuriais Jeremis domisi visą gyvenimą ir vadovaujasi savo kūryboje. Tai daugiadisciplininė praktika, kuriai pasitelkiama jo patirtis įvairiose meno srityse ir įtraukiama į naujai sugalvotas formas.

Agota Tamelytė ir Xico Ribas. Noise under the Umbrella

Lietingą 2022-ųjų rudens rytą Agota Tamelytė ir Xico Ribas išėjo iš namų nešini trimis skėčiais (dėl visa ko). Rimtai ieškodami ko nors (bet nieko ypatingo), jie klaidžiojo triukšmingose Amsterdamo gatvėse. 

Sprogo padanga, senukas kostelėjo, bažnyčios varpas išmušė 12:59.

Vanduo pliuškeno kanaluose, mašinos pypsėjo, laikrodžiai tiksėjo.

Šaligatviu nukaukšėjo dama su aukštakulniais. 

Kažkas ginčijosi, kieno eilė išvesti šunį. 

Xico pasiūlė mesti monetą.

Tada vėjas nutvėrė vieną iš skėčių ir nunešė į Vilnių.

„Noise under the Umbrella“ – audiovizualinis performansas, kuriame Agota Tamelytė ir Xico Ribas kviečia klausytojus kartu išgyventi lietingos dienos Amsterdame istoriją. Laikrodžių, sintezatorių, telefonų, žiniatinklio kamerų, skėčių, metalo skeveldrų ir kitų „triukšmingų“ objektų bei publikos pagalba jie atlieka 40 min. kompoziciją, atkreipdami dėmesį į kasdienybę supančius „triukšmus“ ar net sukeldami susižavėjimą jais.

„Noise under the Umbrella“ – Xico Ribas ir Agotos Tamelytės duetas. Jų pasirodymų turinys įprasminamas per vaizdo ir garso sąveikas realiuoju laiku, istorijų pasakojimą ir įsiklausymą. Xico ir Agota kartu pradėjo dirbti gyvos elektronikos magistro programos studijų metu Amsterdamo konservatorijoje. 2022 m. jų duetą atrinko dalyvauti rezidencijoje „Windows of Opportunity“ (Edė, Nyderlandai), kurioje projektas įgavo formą bei gimė pirmasis „Noise under the Umbrella“ performansas. 2023 – 2024 m. „NutU“ pasirodymai vyko tokiose vietose, kaip Splendoro koncertų salė ir kino teatras „Cavia“ Amsterdame, teatras „De Berenkuil“ ir Utrechto muzikos namai Utrechte, „Koffie & Ambacht“ Roterdame, „Ruimsteek“ Briuselyje.

Jena Jang. C U R E – VI

„C U R E“ – tai transformatyvių performansų serija, sukurta Jenos Jang doktorantūros diplominio darbo „Contemporary Art of Healing“ kontekste ir vykdoma Jono Evangelisto Purkino universitete Usti nad Laboje, Čekijoje. Projektas įkvėptas korėjietiškų šamaniškų ritualų ir gilinasi į dinamiškus energijos mainus tarp žmonių ir nežmogiškų būtybių, pasitelkiant elektroakustinius garsovaizdžius, aplinkos garsų įrašus (angl. field recordings), somatinį šokį, objektų teatrą ir į garsą reaguojančias vizualizacijas. Supindamas ritualinius elementus su šiuolaikine menine išraiška, „C U R E“ tarnauja kaip kanalas apmąstyti gilius tarpusavio ryšius bei sąmonės ir gamtos pasaulio sąveikai būdingą gydomąjį potencialą.

Prahoje gyvenanti korėjiečių garso ir vaizdo menininkė Jena Jang per meną nagrinėja gijimo procesą. Pati atlikdama kūrinius, ji remiasi  japonų butoh koncepcija, kurioje dėmesys sutelkiamas į bestruktūrį kūną  struktūros ir emocijų transliavimą, taip pat naudoja abstrakčią tapybą ir gyvą muziką. Jos doktorantūros tyrimas nagrinėja gijimo procesą per meną ir apima platų muzikinį spektrą – nuo aštraus triukšmo iki ramių melodijų, pabrėžiant katarsišką noise muzikos galią. Įtraukiantys vizualai ir gamtos vaizdiniai išryškina jutimines patirtis, tuo pat metu šokio improvizacija sustiprina emocinius ryšius. Per somatines patirtis, tokias kaip rėkimas ir sklandūs judesiai, projektas siekia peržengti ribas ir puoselėti gydomąją energiją tiek menininkui, tiek publikai.

Stefanija Nosovaitė ir Gediminas Stepanavičius. „To be“

Šokio performansas „To be“ gimė iš kitokio pobūdžio išgyvenimų. Patyrus fizinį, seksualinį ir psichologinį smurtą, Stefanijos viduje pasiliko stiprus nusivylimas. „Pasitelkusi tapybos bei šokio meno išraišką, leidau sau pasinerti į sielos gelmes ir rasti tokį komunikacijos būdą su žiūrovais, kuris atspindėtų vidinę traumą,“ – teigia autorė. Šio pasirodymo tikslas nėra vien atrasti ir išreikšti save per tapybą – kartu tai siekis suburti bendruomenę, kuriai performansas taptų ir inspiracija, ir žingsniu link savojo „aš“ suradimo. Menininkė drąsiai teigia, jog kūrybinis procesas jai pačiai padeda gyti, todėl tarp jos ir žiūrovų atsirandanti sinergija padeda atrasti naujus kelius. Šiuo požiūriu, tai puikus būdas atrakinti žiūrovų širdis ir betarpiškai komunikuoti.

Stefanija Nosovaitė – teatro scenos artistė, muzikantė, choreografė, šiuolaikinio bei gatvės šokių atlikėja. Ji dalyvavo daugybėje konkursų, šokių pastatymų bei sukūrė nemažą kiekį šokio performansų.

Gediminas Stepanavičius yra jaunosios kartos multiinstrumentalistas, šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjas bei atlikėjas. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Amsterdamo konservatorijoje Nyderlanduose. Šiuo metu gyvena Vilniuje, aktyviai dalyvauja Lietuvos bei užsienio muzikiniame gyvenime, yra dažnas įvairių klasikinės, šiuolaikinės, improvizacinės, džiazo, pasaulio, liaudies bei populiariosios muzikos projektų dalyvis.

Gegužės 28 d.

18:00 val.
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Gintaro Sodeikos filmo „Steamboat“ peržiūra

Gintaro Sodeikos filmo „Steamboat“ peržiūra

Nuo 2004 m. festivalio vaizdus kamera fiksavo ilgametis „Druskomanijos“ liudininkas kompozitorius Gintaras Sodeika. Jo dokumentinis filmas, arba, anot autoriaus, videodienoraščiai, leidžia geriau suprasti patį „Druskomanijos“ fenomeną. Filme „Steamboat“ G. Sodeika įamžino koncertų akimirkas, pertraukas tarp koncertų, laisvalaikį festivalių metu, futbolo rungtynes, popietinius ir vakarinius afterius bei, žinoma, kelionę garlaiviu į Liškiavą.

„Steamboat“ („Garlaivis“) mus perkelia į Druskininkus, kur be jokio tikslo ir plano apie dvidešimt metų kišenine kamera fiksavau seniausio Lietuvoje ir vis dar tebegyvo šiuolaikinės muzikos festivalio akimirkas. Į kadrą daugiausiai pateko užkulisiniai festivalio epizodai, nes jie, matyt, man buvo įdomiausi. Bandžiau parodyti, kaip keitėsi festivalis, kaip keitėmės ar nesikeitėme mes patys, ieškojau tarpdisciplininio meno daigų ir kaip jie prigyja kompozitorių ir muzikologų kūryboje, bendruomenėje, na… patys suprantate – nieko rimto… Ar galima videokamera užfiksuoti orą, kuriuo kvėpavome daugybę gegužių Druskininkuose? Kažkada nutariau pabandyti…“ – teigia Gintaras Sodeika.

19:00 val.
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Premjeros sopranui, fortepijonui ir elektronikai

Premjeros sopranui, fortepijonui ir elektronikai

Festivalis „Druskomanija“ atviro kvietimo metu surinko įdomius kūrinius unikaliai instrumentinei sudėčiai – sopranui, fortepijonui ir fiksuotai arba gyvai elektronikai. Dainininkė Salomėja Petronytė ir šįkart kaip atlikėjas pasirodysiantis Lukas Butkus yra pasiryžę nagrinėti unikalias soprano balso savybes, derinant jas su netikėtais šiuolaikiniais fortepijono ir elektronikos panaudojimo būdais bei originaliais teksto pasirinkimais.

LT 

„And My Body Touched the Dark“ yra nuoroda į nelaimingą nutikimą vėlyvoje vaikystėje, kuomet teko patirti ką reiškia skęsti. Bėgant metams, šis įvykis mano atmintyje įgavo vis ryškesnių spalvų ir jo reikšmė daugeliu atžvilgių išaugo. Neįmanoma pervertinti gyvenimo suteikiamų antrų šansų.

Šio kūrinio atveju, tai labiau atmosferinė ir poetinė įvykio interpretacija, o „Kompozitorių šokių“ kontekste galima atrasti paralelių su Danse Macabre iš labai asmeniško požiūrio taško. Kompoziciją sudaro trys dalys, o fortepijono partija vidurinėje dalyje primena niūrų valsą, kuris dusina balsą, o vanduo blokuoja kvėpavimą ir šviesą, kol skęsti vis gilyn ir gilyn į tamsą.

 

EN 

“And My Body Touched the Dark” alludes to a drowning incident that happened in my late childhood. As the years have gone by, my memory of this occurrence has become more vivid, and its significance has increased in many ways. It is impossible to overestimate the second chances in life.

In the case of this piece, it is rather an atmospheric and poetic translation of the incident, and in the context of the festival theme Dance of Composers I would draw the parallel with Danse Macabre from a very personal point of view. The composition consists of three sections, and the piano part of the middle section refers to some kind of gloomy waltz that suffocates the voice as water blocks breathing and light while drowning deeper and deeper into darkness.

LT 

Labai džiaugiuosi, kad esu šio nuostabaus renginio dalelė. Čia pirmą kartą nuskambės mano kūrinys, įprasminantis vienišo voro istoriją. Mums abiem tai reiškia daugiau nei daug.

Kūrinyje skambanti muzika itin taikliai perteikia liūdesį ir vienatvę patiriančio voro jausmus. Viskas, ko voras norėjo – tai pasidalinti šokio džiaugsmu su kitais. Ir kai atrodė, kad šio voro noro jau niekas neišgirs, jo draugai atėjo į liūdesio užlietą savą lauką. Visa tai – dėl noro dar kartą pašokt drauge.

Jeigu tai gali vorai, kodėl negalime mes?

EN 

I’m so happy to have become a part of this amazing event! Here, I get a chance to hear my piece played for the very first time. I get a chance to hear the story of the lonely spider. It means more than a lot to both of us – the spider and I.

The piece conveys the feelings of sadness and loneliness the spider has to endure. All the spider wants is to have someone to share the joy of dance with. And when it seems like there’s no one to hear the spider’s yearning, the spider’s friends show up at that sorrow-sunken field. All for one more dance.

Spiders can – why can’t we?

LT  

Šis kūrinys yra stambesnės apimties kompozicijos – raudos mano motinai – dalis. Ilgus metus ji turėjo laikyti baisią paslaptį apie mano tėvo tapatybę, todėl šiuo darbu noriu suteikti jai pomirtinį balsą. Kūriniui „The Wonderer’s Waltz“ pamažu vystantis, soprano balsas susilieja su Wurlitzer elektrinio pianino ir fortepijono kartojamais arpedžio ir galiausiai paskęsta išblaškyto vaiduokliško choro aimanose „over here“.

 

EN 

This piece is a part of a larger work – a lament I wrote for my mother. For years, she had to keep the awful secret of my father’s identity and I wish for this piece to give her a voice from the other side. As ‘The Wonderer’s Waltz’ progresses, the soprano voice becomes submerged through the grinding of the Wurlitzer and piano’s repeated arpeggio, eventually drowned out by the ‘over here’ distractions of the ghostly chorus wail.

LT 

„We Grow Accustomed to the Dark“ – daina, sukurta pagal to paties pavadinimo amerikiečių poetės Emily Dickinson eilėraštį. Tai odė tiems, kurie pakankamai drąsūs kautis su neteisybe ir pasiryžę žūtbūt pakeisti pasaulį. Ši daina sopranui, fortepijonui ir fiksuotai elektronikai (juostai) buvo sukurta praėjus savaitei po Aleksėjaus Navalno mirties.

1862 m. sukurta poema kalba apie žmogaus gebėjimą išlikti ir būti atspariam sunkumų ir nežinomybės amžiuje. Kaip akys prisitaiko prie naujos aplinkos išjungus šviesą, taip ir žmonės išmoks rasti kelią tamsiais laikais.

Šioje kompozicijoje fortepijono partijos pagrindu tampa pirmosios penkios fugos natos iš Moriso Ravelio kūrinio „Le tombeau de Couperin“. Jos be perstojo vystomos, tačiau visąlaik sugrįžta prie pagrindinės temos. Triolės reprezentuoja klupinėjimą ir ieškojimą. Soprano partija objektyvi, beveik atskira. Elektronika kuria garsinį pagrindą ir išsivysto iki skambesio, sukeliančio grėsmės nuojautą. Tai simbolizuoja grėsmę, kurią jaučiame kaip žmonės moderniame pasaulyje.  

 

EN 

“We Grow Accustomed to the Dark” is a song written in the poem of the same name by poet Emily Dickinson. It’s an ode to those who are courageous enough to fight against injustice and are determined to bring about change in this world, sometimes at the cost of their own lives. The song for soprano, piano, and fixed electronics (on tape) was written a week after Navalny died.

The poem was written around 1862 by the American poet Emily Dickinson. It speaks of the human ability to survive and be resilient in times of hardship and uncertainty. It is a testament to human courage and resilience. Just as eyes adjust to new surroundings after lights go out, people will learn to find their way through dark times, too.

In this composition, the piano plays the first five notes of the fugue from ‘Le tombeau de Couperin’ by Maurice Ravel. These first five notes are the foundation of the piano part. They develop continuously but always return to the first theme. The triplets represent stumbling and searching. The soprano part is objective, almost detached. The electronics provide the foundation and develop themselves into a sense of threat. It symbolizes the threat we can feel living as humans in the modern world. 

LT 

“i then, alone” balsui, fortepijonui ir fiksuotai elektronikai yra mano „soundfield“ serijos dalis. Šiuose kūriniuose fiksuotas elektroninis garsas yra garsinė drobė, ant kurios atlikėjai „piešia“ savo garsus. Partitūroje nurodomi konkretūs garsų aukščiai, tačiau laike juos atlikėjai paskirsto pagal savo meninį impulsą.

Šio kūrinio tekstas paimtas iš senovės Aleksandrijoje rasto sudraskyto popieriaus. Lapo kraštai buvo apibrizgę. Be to, amžius prakando skylių ir vidury, todėl liko tik eilėraščio fragmentai. Šiame darbe prašau atlikėjų palikti „skyles“ savo skambesyje, kad atvaizduotų galimai prarastus žodžius ir garsus, kurie galėjo būti originalaus poeto vaizduotės dalis. Galbūt ir jūs juos rasite savo kūrybos galioje.

EN

“i then, alone” for voice, piano, and fixed electronics, is part of my “soundfield” series. In these works, a fixed electronic sound is the sonic canvas on which the performers “paint” their sounds. The score generally gives specific pitches but leaves their temporal distribution open to their artistic impulse.

The text for this work comes from a shredded paper found in ancient Alexandria. The paper was torn on the left and right sides as well as the top and bottom. Additionally, because of its age, there were many holes in the middle, leaving only fragments of the poem behind.  In this work, I ask the performers to leave “holes” in their sound to represent the potentially lost words and sounds that might have been a part of the original poet’s imagination. Perhaps you will find them in your power of creativity.

LT  

„Moteris prieš veidrodį“ – taip išpažįstu meilę džiazui ir H. Radauskui. Rašydamas šį kūrinį mintyse mačiau pašnekovą, kuris tampa savotišku veidrodžio įsikūnijimu. Stengiausi atskleisti moters vidinę dramą, ilgesingą žvilgsnį atgal, o džiazo sąskambiai leidžia patirti tam tikrą ironišką tragikomedijos ritmą. Tikiu, kad klausytojas atras savyje pašnekovą, kuris akimirkai susės su moterimi prieš veidrodį.

 

EN

„The Woman in front of a Mirror“ is my confession of love for jazz and H. Radauskas. While writing this piece I imagined a conversational partner who becomes a sort of embodiment of the imaginary mirror. I attempted to reveal the woman‘s inner drama and a yearning look back. The jazz sound allows one to experience a tragicomic rhythm, full of irony. I hope that the listener will find that partner in themselves, who, for a moment, will sit down with the woman in front of a mirror.

LT 

Muzikinė fraktalinė kompozicija yra fraktalų geometrijos principų taikymas muzikos kūrimo procese, kai pasikartojantys geometriniai modeliai ir algoritmai pasitelkiami vystyti muzikinius motyvus ir struktūras. Kaip ir klasikiniuose fraktaliniuose modeliuose (pavyzdžiui, Mandelbrot Set, Sierpinski Carpet), muzika pasižymi savireplikacija skirtingais kartojamų dalių masteliais. Proceso metu išvystomos neprognozuojamos harmonijos bei „turtingi“ garsovaizdžiai. Fraktalinė algoritminė kompozicija yra unikali matematikos ir muzikos sankirta, kurioje fraktalų geometrija daro įtaką besivystantiems bei dinamiškiems muzikiniams motyvams, kurdama neeilinę garsinę patirtį.

Kompozicija vokalui ir elektronikai „Plieno sparnų poezija“ sukurta naudojant Cycling 74, „MAX MSP 8“ vaizdinio programavimo programą, kurioje nuo nulio kuriami skaitmeniniai instrumentai, leidžiantys integruoti gyvą garso apdorojimą bei elektroninius modulius. Šiai kompozicijai kurti bei atlikti sukurtas metronomo ritmą sekantis ir garsinę medžiagą įrašantis bei atkartojantis instrumentas, kuris septynių garso atkartojimo modulių principu „sluoksniuoja“ vokalisto atliekama pagrindinę melodiją.

 

EN 

Musical fractal composition is the application of fractal geometry principles to the process of music composition, where recurring geometric patterns and algorithms are used to develop musical motifs and structures. As in classical fractal models (e.g. Mandelbrot Set, Sierpinski Carpet), the music is characterised by self-replication at different scales of repeated parts. In the process, unpredictable harmonies and “rich” soundscapes are developed. Fractal Algorithmic Composition is a unique intersection of mathematics and music, where fractal geometry influences evolving and dynamic musical motifs, creating an extraordinary sonic experience.

The composition for vocals and electronics, “Poetry of Steel Wings”, was created using Cycling 74, MAX MSP 8’s visual programming software, which builds digital instruments from scratch to integrate live sound processing and electronic modules. A metronome rhythm-tracking instrument that records and replicates the sound material was developed to create and perform this composition, which “layers” the vocalist’s performance of the main melody in seven sound replication modules.

I…

I, I myself…

I, full of all the weariness

The world can give…

I…

Everything, finally, since everything is me,

Including even the stars, it seems,

Came out of my pocket to dazzle children…

What children I don’t know…

I…

Imperfect? Inscrutable? Divine?

I don’t know…

But I, I…

I am I,

I stay I,

I…

Gegužės 30 d.

19:00 val.
Lietuvos kompozitorių sąjunga

PIANOS [modified, prepared, extended, amplified]

PIANOS [modified, prepared, extended, amplified]

Marta Finkelštein ir Julija Bagdonavičiūtė yra pianistės, žinomos ne tik dėl profesionalumo, tačiau ir dėl smalsumo bei noro ištirti fortepijono galimybių ribas. Todėl jų pasirodymų metu instrumentai gali būti modifikuoti, preparuoti, išplėsti, įgarsinti. Festivalio „Druskomanija“ metu duetas kartu pasirodys pirmąkart. Šokių temos kontekste jos parengė Johno Cage‘o „Tris šokius“. Greta skambės naujos kompozicijos, atviro kvietimo metu sukurtos ir atrinktos specialiai šiam ansambliui. 

LT

Kūrinį sudaro  dvylikos minučių trukmės fiksuotos medijos garso takelis ir gyvas garso atlikimas. Į garso įrašą įsipina sintetiniai balsai, rečituojantys tekstų fragmentus iš skirtingų šaltinių. Tokiu būdu autorius sukuria visa pasakojantį koliažinį metatekstą, kurį sugretina su trumpais viešų erdvių ir pokalbių įrašais, taip pristatydamas žmogaus ir dirbtinumo dualumą. Sintetiniai balsai stipriai perdirbti pagal musique concrete ir techno estetiką, todėl procesas pagimdė gana šiurpias žmogiškojo balso ypatybes, pavyzdžiui, urzgimą ar slogų kvėpavimą. 

Elektronikos ir fortepijono santykis siejasi su kūrinio makrostruktūra – ji yra palindrominė ir veikia kaip narvas, pačias ekspresyviausias teksto ir gyvo atlikimo dalis įkalinantis centre. Jas apsupa monolitiškų ir repetityvių struktūrų paoptikonas. Apskritai, kūrinys subtiliai nurodo į dirbtinį intelektą, algoritminį plagiatą ir galios pusiausvyrą tarp mūsų ir technologijų.

 

EN

This consists of a 12-minute fixed media stereo audio track played in conjunction with a live performance. The audio features a blend of synthetic voices reciting text fragments from various sources which creates a collaged meta-text narrating the piece, juxtaposed alongside short field recordings of public places and conversations – aiming to present the duality between human and artificial. Synthetic voices are processed heavily, borrowing from musique concrete and techno aesthetics, which exposed some of the eery characteristics of human sound, like growling and airy breaths. The relationship between electronics and piano is within the macrostructure of the piece – the palindromic structure acts as a kind of cage, trapping most expressive characters of text and performing in the center,  surrounded by a panopticon of monolithic and repetitive structures. Overall the piece subtly draws attention to AI, algorithmic plagiarism, and the power balance between us and technology.

LT

„Jį ištinka psichinis kolapsas, kurį vadiname „perdegimu“. Pasiekimų objektas save mirtinai realizuoja. Savirealizacija ir savidestrukcija čia sutampa.“ 

Byung-Chul Han „Nuovargio Visuomenė“

 

Kompozicija nagrinėja proto ir kūno – neatsiejamų žmogaus elementų – sąveiką. Protu priimtas sprendimas visada paveiks kūną, sukels pasekmes: kartais išgelbės nuo pavojaus, o kartais – priešingai. Kartais, žūtbūt siekdami įgyvendinti tikslą, neįvartiname realių savo galimybių ir priimame sprendimus, kurie priveda mus prie nuovargio ir fizinio išsekimo. Ši garsinė kompozicija – apie sąmonės ir pasąmonės dvikovą siekiant balanso. Tai kelionės savęspi ir kitų gyvenimo refleksijų garso takelis.

EN

“He suffers a mental collapse, which we call ‘burnout’. The object of achievement realises itself to death. Self-realisation and self-destruction coincide here.” 

Byung-Chul Han “The Society of Fatigue”

The composition explores the interaction between the mind and the physical body, the inseparable elements of the human being. A decision made in the mind will always affect the body, with consequences: sometimes it will save it from danger, and sometimes the opposite. A decision made in the desperate pursuit of goals sometimes falls short of our realistic capabilities and leads us to fatigue and physical exhaustion. This sound composition is about the duel between the conscious and the unconscious in the pursuit of balance. It is a journey into oneself, a soundtrack of reflection on life.

The composition explores the interaction between the mind and the physical body – the inseparable elements of the human being. A decision made in the mind will always affect the body, and will have consequences: sometimes it will save from danger, sometimes the opposite. A decision that is made out of a desperate desire to achieve our goals, but which sometimes does not correspond to the real possibilities, will lead us to fatigue and physical exhaustion. This sound composition is about the duel between the conscious and the unconscious in the pursuit of balance. It is a journey into oneself, a soundtrack of reflection on life.

LT

Niekas neegzistuoja vienas. Kiekvienas objektas, veiksmas, mintis, kiekviena vieta yra integralus vientiso pasaulio komponentas. Kiekvienas visatos judesys – atliktas sąmoningai ar atsiradęs dėl gamtos dėsnių – sukelia bangos efektą (kartais ryškesnį nei kiti), kuris nuaidi savo ruožtu paveikdamas artimą aplinką. 

Šiame kūrinyje autorius sąmoningai panaudoja natūralią fortepijono reverberaciją, taip kurdamas akustinę metaforą, kurioje atskleidžia idėją, kad abu fortepijonai gestų judesiais ir teiginiais, beveik šokio unisonu formuoja aiškiai girdimus ir aktyviai įtraukiančius aidus. Tai nėra vien natos – svarbu, ką tos natos išjudina.

Tai kurs paprastos išplėstinės fortepijono technikos. Objektu užspaudus žemų natų klavišus, žemų garsų stygos galės laisvai vibruoti, o atlikėjos manipuliuos likusiais klavišais, keldamos harmonikas ir rezonanso bei aido kaskadą. Tuo pačiu metu vieno fortepijono rezonansai sustiprins kito fortepijono rezonansus, tarp jų megsis simbiotinis garso santykis, kuris  įtrauks į gilią mūsų bendros egzistencijos sąveiką.

 

EN

Nothing exists alone. Every single object, action, thought, and place, is an integral component of a unified world, where everything is interconnected. Every move in our universe, either made by choice or by the laws of nature, creates a – sometimes more visible than others – ripple effect that resonates in everything around it. 

This piece aims to deliberately harness the inherent reverberations of the piano to make an acoustic metaphor of this idea where, in a sort of dancing unison, both pianos would gesture movements and statements that create echoes we can clearly hear and engage with. It is not just about the notes; it’s about what those notes stir up. 

To achieve this, a simple extended piano technique will be employed. Using an object to anchor the lower piano keys, the lower strings are allowed to vibrate freely while performers manipulate the remaining keys, eliciting harmonics and initiating a cascade of resonance and echo. Simultaneously, the resonances of each piano will enhance those of the other, creating a symbiotic relationship of sound, and inviting us to engage with the profound interplay of our shared existence.

20:30 val.
Lietuvos kompozitorių sąjunga

Maria Paskevic: Tech-NO(?)

Maria Paskevic: Tech-NO(?)

Klubų rezidentė išbando mylimo žanro ribas.

Maria Paskevic (Marija Paškevičiūtė) yra lietuvių kompozitorė, kurianti įvairius žanrus apimančią muziką – pradedant muzika teatrui ir šiuolaikiniam šokiui, baigiant klubine muzika. 

Lietuvos elektroninės muzikos scenoje pastaruoju metu Marija kyla kaip perspektyvi atlikėja. Ji kuria muziką teatrui ir šiuolaikiniam šokiui bei rengia gyvus elektroninės muzikos pasirodymus. Marijos setai klubuose pasižymi dinamišku ir nenuspėjamu pobūdžiu, juose skamba techno, trance, breaks ir IDM.

Marijos kompozicijų stiliaus formavimuisi įtakos turėjo tiek avangardinės muzikos kompozitorių kūryba, tiek eksperimentinis techno. Ši patirtis apjungiama plėtojant elektroninę medžiagą jos formoje ir muzikos tėkmėje. Šiuo metu Marija yra rezidentė klubuose „Elastica“ ir „Lizdas“. Pastarajame ji kuruoja renginių seriją „Attention!“.

Druskininkai

Gegužės 31 d.

20:00 val.
Druskininkų jaunimo užimtumo centras

FLUX: elektroakustinė meditacinė patirtis

FLUX: elektroakustinė meditacinė patirtis

Senovės graikų filosofas Herakleitas yra pasakęs: „Į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame, esame ir nesame.“ Spektaklyje „Flux“ siekiama užfiksuoti šios citatos esmę žvelgiant į amžiną laiko tėkmę ir viduje glūdintį judėjimą bei netikrumą. Ką tai reiškia? Kaip mes esame to dalis? „Flux“ – nesenstanti ir beveik nesvari erdvė, kviečianti klausytoją į ramią ir meditacinę būseną.

 

Ernests Valts Circenis (2000) – jaunas kompozitorius iš Latvijos, kurį šiuo metu ypač domina tokios temos, kaip skirtingi klausymosi būdai, komunikacija ir laiko suvokimas. Jo kūriniai dažnai yra lėti, meditatyvūs ir kruopščiai suformuoti. Ernests kurdamas sumanytus garsovaizdžius kompozicijose pasitelkia asketišką muzikinę medžiagą. Šiuo metu pagal Erasmus+ programą jis studijuoja Nacionalinėje Liono aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje.

23:59 val.
Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Čiurlionio tyla: Ričardo Kabelio kūrinio varpams premjera

Čiurlionio tyla: Ričardo Kabelio kūrinio varpams premjera

Festivalio „Druskomanija“ 40-mečiui  

„Aukščiausias apreiškimas yra tyla“ (Lao-Tse, VI a. pr. Kr.)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mėgo klausytis senosios Druskininkų bažnyčios (statytos 1844 m., sudegusios Pirmojo pasaulinio karo metu) bokšto varpų. Pasak Jadvygos Čiurlionytės, jis ne kartą gėrėjosi varpininkės Marcelės Jokūbienės skambinimu, užrašytu ir išlikusiu jo Preliude Fis-dur.

Abu senieji varpai į Druskininkus atvežti 1845 m. iš Gardino Basųjų karmelitų vienuolyno, kurį tais pačiais metais uždarė Rusijos valdžia. Apie tai bylojo viename varpe įspaustas karmelitų ordino herbas: jame vaizduojamas stilizuotas kalnas, kryžius ir trys žvaigždės. Spėjama, jog didesnis varpas 1757 m. buvo nulietas Vilniuje, o mažesnis – Karaliaučiuje.

1915 m. Rusijos valdžios nurodymu abu varpai išvežti į imperijos gilumą, kad jų lydinio vokiečiai nenaudotų karo pramonėje. Varpai atsidūrė Maskvoje, vėliau dar toliau Rytuose – Šujos mieste (Ivanovo sritis), kur jų pėdsakai nutrūksta.

Šiandien, atnaujintos Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios bokšte skamba visai kiti keturi varpai. Ant pirmojo senąja kirilicos abėcėle užrašyta „Rоку Божије“ („Dievo laikas“), tačiau barokinis ornamentas byloja, jog varpas nulietas ne Rusijoje, o Abiejų Tautų Respublikoje – Vakarų Ukrainoje, arba senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse. Manoma, jog į Druskininkus, kurie tuo metu priklausė Lenkijos Respublikai, varpas pateko Pirmojo pasaulinio karo metais. Kiti du bokšto varpai nulieti tarpukario Lenkijoje. Ant trečiojo, 1922 m. Pustelnike nulieto varpo, skirto Šv. Kazimierui, lenkų kalba užrašyta: „Šventas Kazimierai, melskis už mus“. Ketvirtasis varpas nulietas 1930 m. įšventinant naująją bažnyčią ir yra skirtas ją stačiusiam klebonui Boleslovui Valeikai, vokiečių sušaudytam Gardine 1942 m.

Atlieka: Saulius Auglys-Stanevičius, varpai

Birželio 1 d.

13:00 val.
Druskininkų jaunimo užimtumo centras

Kompozitorių futbolo rungtynės su Elevatin’

Kompozitorių futbolo rungtynės su Elevatin’

Seniausias – jauniausias šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, vykstantis jau 40 kartą, per ilgus dešimtmečius sukurpė gausybę tradicijų, išlaikančių festivalio gyvybingumą. Šia proga atgims beveik pačioje pradžioje atsiradusios ir kas keletą metų atgaivinamos kompozitorių futbolo rungtynės. Kad muzikantų kojos futbolo aikštelėje trepsėtų taip pat lengvai, kaip šokiuose, rungtynes papildys Elevatin’ kuriami ritmai. Kviečiame palaikyti savo mėgstamiausių kompozitorių komandas!

Elevatin‘ vardu Dj scenoje pasirodantis Vecera savo kūrybą įvardija kaip hause‘o, techno, breakbeat‘ų mišrainę, kartais asocijuojamą su laisvomis ir neįpraeigojnčiomis Los Andželo ar Bruklino nuotaikomis. Grodamas naudoja midi kontrolerius. Neretai pasirodymų metu palięs Dj vaidmenį, Veccera nukrypsta į gyvą kūrybą.

16:00 val.
Vilnius Spa koncertų salė

Kanklės Extended: Tomos Čepaitės šiuolaikinės muzikos programa

Kanklės Extended: Tomos Čepaitės šiuolaikinės muzikos programa

,,Kanklės Extended​​ – kompozitorės, muzikantės Tomos Čepaitės elektroakustinis projektas, kuriame ji gilinasi į tradicinių dvylikastygių kanklių garsines savybes ir jų galimybes, pasitelkdama įvairias ir netradicines skambesio išgavimo formas, išplėstines grojimo technikas, elektroninę efektuotę. 

Tradicinės kanklės kolektyvinėje sąmonėje yra neatsiejamos nuo folklorinio identiteto. Šiame projekte instrumentą siekiama perkelti į eksperimentinės kūrybos lauką – jos tyrinėjamos kaip instrumentas ar garso šaltinis su savo unikaliomis garsinėmis savybėmis, ieškoma naujų ir netikėtų skambėjimo formų atskleidžiant instrumento savitumą naujame kontekste. 

Autorinėse kompozicijose ir improvizacijose kuriamos impresionistiškos nuotaikos ir garsovaizdžiai, muzikiniai sluoksniai bei tekstūros, ieškoma santykio tarp triukšmo ir meditatyvaus grožio.

17:00 val.
Vilnius Spa koncertų salė

Gintaro Sodeikos filmo „Steamboat“ peržiūra

Gintaro Sodeikos filmo „Steamboat“ peržiūra

Nuo 2004 m. festivalio vaizdus kamera fiksavo ilgametis „Druskomanijos“ liudininkas kompozitorius Gintaras Sodeika. Jo dokumentinis filmas, arba, anot autoriaus, videodienoraščiai, leidžia geriau suprasti patį „Druskomanijos“ fenomeną. Filme „Steamboat“ G. Sodeika įamžino koncertų akimirkas, pertraukas tarp koncertų, laisvalaikį festivalių metu, futbolo rungtynes, popietinius ir vakarinius afterius bei, žinoma, kelionę garlaiviu į Liškiavą.

„Steamboat“ („Garlaivis“) mus perkelia į Druskininkus, kur be jokio tikslo ir plano apie dvidešimt metų kišenine kamera fiksavau seniausio Lietuvoje ir vis dar tebegyvo šiuolaikinės muzikos festivalio akimirkas. Į kadrą daugiausiai pateko užkulisiniai festivalio epizodai, nes jie, matyt, man buvo įdomiausi. Bandžiau parodyti, kaip keitėsi festivalis, kaip keitėmės ar nesikeitėme mes patys, ieškojau tarpdisciplininio meno daigų ir kaip jie prigyja kompozitorių ir muzikologų kūryboje, bendruomenėje, na… patys suprantate – nieko rimto… Ar galima videokamera užfiksuoti orą, kuriuo kvėpavome daugybę gegužių Druskininkuose? Kažkada nutariau pabandyti…“ – teigia Gintaras Sodeika.

21:00 val.
Druskininkų jaunimo užimtumo centras

Renginys mokamas, bilietai netrukus

Kompozitorių šokiai su Monikaze

Kompozitorių šokiai su Monikaze

„Kompozitorių šokiai“ nėra atsitiktinai sugalvotas šio renginio pavadinimas. Tokia koncerto koncepcija festivalyje gyvuoja jau labai seniai.  Kai dar „Druskomanija“ nesivadino „Druskomanija“, muzikologas ir kompozitorius Linas Paulauskis 1995 metais sukūrė Ryčio Mažulio „Čiauškančios mašinos“ antrosios dalies remiksą, o sekančiais metais prijungė daugiau kūrinių ir paruošė visą programą, kuri vadinosi „Šokiai kompozitoriams“ ir buvo atlikta festivalyje „Jauna muzika“.

Bėgant metams, vis kokiam „Druskomanijos“ vadovui ar koordinatoriui būdavo suteikiama garbė iš slaptų Lino archyvų pasiklausyti tuomet sukurtų remiksų. Taip pradėjo kirbėti svajonė vėl suorganizuoti „Kompozitorių šokius“. Šiemet, festivaliui švenčiant jubiliejinius metus, programoje išryškėjo skirtingus renginius vienijanti gija – šokis. Jis atsispindi ne tik kūriniuose ir performansuose, tačiau kartu įkūnija šventinę festivalio nuotaiką. Tad ši „Druskomanija“ – pati puikiausia proga įgyvendinti „Kompozitorių šokių“ idėją.

Mąstant, kas galėtų imtis šios užduoties, iškart kilo mintis, kad tinkamiausias žmogus būtų „Druskomanijos“ bendruomenės narė Monikazė. Ši idėja prie kavos puodelio buvo įvertinta kaip įdomi ir verta dėmesio.

Monikaze – įvairiapusiška kompozitorė ir elektroninės muzikos prodiuserė. Jos stilius neretai apibūdinamas kaip avant-pop. Kūryboje ji jungia gryną ir manipuliuojamą vokalą, derindama su skirtingomis elektroninėmis ir akustinėmis tekstūromis. Dažnai jos stilius įkvėptas IDM, elektronikos, džiazo ar instrumentinių post-minimalizmo kompozitorių kūrinių.  

Kokie kūriniai įgaus šokio pavidalą? Paprašėme aktyviausių pastarojo dešimtmečio festivalio kompozitorių siūlyti savo kūrinius, idealiausia – kad jų premjeros būtų įvykusios čia, „Druskomanijoje“. Šiuo metu gauti audiofailai yra šokio aikštelės kostiumų primatavimuose.

Liškiava

Birželio 2 d.

11:00 val.

Plaukimas į Liškiavą

Būtinai būkit laiku, nes išplauksim be jūsų

13:00 val.
Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia

Premjeros akordeonui ir klarnetui

Premjeros akordeonui ir klarnetui

Unikalus akordeono ir klarneto duetas kviečia „Druskomanijos“ scenoje išgirsti naujus, specialiai šiam ansambliui sukurtus akustinius kūrinius. Kompozitoriai buvo skatinami tyrinėti šių instrumentų galimybes šiuolaikinės muzikos kontekste, jų tarpusavio sąveiką, išplėstines technikas ir netikėtus kompozicinius sprendimus. Agnės Dūkštaitės-Malukienės ir Igno Daniulio ansamblis dar sąlyginai šviežias, tačiau šiuolaikinės muzikos scenoje jie jau spėjo pasirodyti kaip smalsūs, atviri ir profesionalūs atlikėjai.

LT  

​​Pavadinimas „Humoresque“ apibūdina kūrinio charakterį ir nuotaiką. Jo ritmas yra 9/8 – tai tradicinei ir folklorinei graikų muzikai būdinga formulė. Nepaisant to, „Humoresque“ harmonija, asimetriški akcentai ir džiazo skambesių turintis klarneto ir akordeono dialogas kuria savitą charakterį ir muzikos kalbą, nutolusius nuo folkloro.

 

EN 

Title “Humoresque” describes the character and mood of the piece. The rhythm is 9/8, a rhythmical pattern common in traditional and folk Greek music. However, the harmony, the asymmetrical accents, and the jazzy dialogue between clarinet and accordion provide the piece with character and language far from those of folklore. 

LT  

Meilės daina krištolinės aušros tyroje.

 

EN

A love song in the fineness of crystalline dawn. 

LT

„Fractured Frenzy: Pulse Unraveled“ – tai intuityvus, nevaldomas, pašėlęs judėjimas, kuris pamažu praranda pagreitį ir galiausiai sustoja, palaipsniui atskleisdamas savo judesių gijas. Galbūt  tai primena nepatyrusį bėgiką ar šokėją, kuris pradžioje juda energinagai, tačiau greitai uždūsta ir turi stabtelti atgauti kvapo, kad galėtų pradėti nuo pradžių.

 

EN 

„Fractured Frenzy: Pulse Unraveled“ is an intuitive uncontrollable frenetic motion that gradually loses momentum until it finally comes to a halt and its thread of motion slowly unravels. Perhaps, it’s like an amateur runner or a dancer, who starts with full energy but soon is out of breath and needs to catch a break before they’re ready to start all over again.

LT  

Šio kūrinio pavadinimą įkvėpė poema The Philosopher“, kurią parašė Emily Brontë. Eilėse autorė nagrinėja įvairiausius, kartais prieštaringus būdus, kuriais ieškome gyvenimo ir ribotos egzistencijos prasmės – pasitelkiant sveiką protą, tikėjimą ar emocijas. Pasak jos, beprasmiška neigti, jog šie metodai turi įtakos tam, kaip suvokiame save ir pasaulį.

Šis kūrinys bando tai apibūdinti per muziką. Pasitelkdamas paprastą motyvą ir jį perdirbdamas iš įvairių „muzikinių“ perspektyvų, „Till I Forget My Present Entity“ atspindi mūsų absoliučios savikontrolės trūkumą ir parodo, kad tai, kaip suvokiame, suprantame ir jaučiame, gali skirtis priklausomai nuo perspektyvos. Ir kaip šios visiškos kontrolės nebuvimas gali suteikti nuostabų savarankiškumo jausmą ir padėti suprasti savo gyvenimo ir jo baigtinumo prasmę.

Three gods, within this little frame,
Are warring night; and day;
Heaven could not hold them all, and yet
They all are held in me;
And must be mine till I forget
My present entity!



EN 

The title of this piece is inspired by Emily Brontë’s poem “The Philosopher”. In the poem, Brontë explores various, at times conflicting, ways we search for meaning in our lives and in our finite existence – through reason, faith, or emotion. She suggests it’s senseless to deny the fact that all of these methods play a part in how we perceive and understand ourselves and the world.

This piece is an attempt to musically convey the meaning of this poem, by using a simple motif and twisting it through different “musical” perspectives, “Till I Forget My Present Entity” reflects our lack of complete control over ourselves and how the ways we perceive, understand and feel can differ depending on our perspective. And how embracing this lack of total control can lead to a beautiful sense of autonomy, offering a path to make sense of our lives and their finite nature.

Three gods, within this little frame,
Are warring night; and day;
Heaven could not hold them all, and yet
They all are held in me;
And must be mine till I forget
My present entity!

Organizatoriai: Lietuvos kompozitorių sąjunga

Rėmėjai: Lietuvos Kultūros Taryba, Druskininkų miesto savivaldybė

Partneriai: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Nacionalinė dailės galerija, Šv. Kristoforo orkestras, Druskininkų jaunimo užimtumo cendras, Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, Spa Vilnius Druskininkai